riaušis

riaũšis sm. (2) plg. raušis. 1. Grž, Žd taukuose virtas ar keptas pyragėlis, sklindis su bulvių, mėsos, lašinių, morkų įdaru: Gaspadorius vaišino savo šeimyną dešromis, vėdarais, riaušiais S.Dauk. Valgė dar pupas, žirnius, riaušius, vėdarus, košę ir šautą S.Dauk. Ot jau nečiupli: ka padirba tą riaũšį, tei į save pasimieravus! Škn. Riaušelius virina taukūse Šts. Iškorėję, sugruzdinti riaušeliai dėl to, kad taukūse virinti Šts. Varškėčiukai geri išejo, o riaušiùkai tam pečiaus gale ir apdegė Škn. Visokių pyragelių buvo: su varške, su uogom ir riaušiùkų su mėsa Tl. 2. MitIII262, Ms toks kepinys iš kraujo ir miltų ar kruopų: Jei į blėkas supila [kraują], vadinas riaũšis Gršl. 3. NdŽ prastas pyragas.